Prastovos mokestis

Prastovos mokestis – netradicinis mokestis, išskaičiuojamas už finansinių lėšų nepanaudojimą („prastovą“). Prastovos mokestis auksui, bet kuriuo atveju susideda ir iš jo saugojimo išlaidų. Finansų prastovos mokestis įvardijamas kaip pažangius ekonominius efektus duodantis mokestis, tačiau jis menkai ekonomikos mokslo buvo betyrinėtas, o ir praktinės panaudos pavyzdžių yra mažai žinoma. Šio mokesčio idėja atveria turtingą tyrinėjimų lauką ne tik ekonomikoje, bet ir kituose moksluose – pvz., sociologijoje. Panašiai kaip ir infliacija, užlaikymo mokestis mažina realią indėlio vertę, tačiau tai vyksta ne pinigų masės kiekio sąskaita, o apmokesdinimu. Vokietijos – Argentinos ekonomistas Silvio Gesell pasiūlo finansų prastovos mokestį kaip priemonę pinigų apyvartai spartinti bei didinti ekonominį efektyvumą. Ekonomikos klasikas John Maynard Keynes nors ir pripažino šio mokesčio privalumus, tačiau pagrindiniu ekonomikos stabilumo veiksniu laikė infliacijos sureguliavimą. Prastovos mokestis pritaikytas lokaliai valiutai sėkmingai veikė Austrijos Wörgl miestelyje 1932–1934 m., kur bedarbystė per metus sumažėjo 25%, tačiau centrinis Austrijos bankas, susidomėjus dar 300 bendruomenių, įžiūrėjo grėsmę monopoliui ir po bylinėjimųsi šią naujovę, atnešusią aukštą užimtumą bei produktyvumą, deja, sustabdė. Šį mokestį tyrinėja ir prof. Bernard Lietaer, parašęs monografiją.